vientartinis

vientartìnis, -ė adj. (2) žr. vientartis: Muno tarmė (žemaičių)… labai retai teišmeta senoviškąjį n suvisu, pratęsdama balsę vidurė[je] žodžių ir vientartìnėse dalelėse (monosylaba) LTI 557(Jn).